Vasario 27 dieną Romoje buvo pristatyta cistersų vienuolinio ordino vyresniojo t. Mauro Giuseppe Lepori knyga „Gyvename tam, kad mirtume?“. Pristatyme dalyvavo kardinolas Gerhard Muller, Tikėjimo Mokymo kongregacijos prefektas. Jis pasidalijo keliomis mintimis apie pagrindinę knygos temą, kuri neaplenkia nei vieno asmens, bet šiuolaikinės kultūros yra dažnai sąmoningai ignoruojama – mirties klausimą.
„Vis gausėja tokių, kurie dabartinio pasaulio vystymosi akivaizdoje kelia arba su nauju skvarbumu išgyvena pačius nuodugniausius klausimus: kas yra žmogus? kokią prasmę turi skausmas, blogis, mirtis, kurie tebėra ir toliau, nors padaryta tokia pažanga? kuriam tikslui tarnauja tokia brangia kaina pasiekti laimėjimai? Ką žmogus gali duoti visuomenei ir ko iš jos tikėtis? kas laukia po gyvenimo šioje žemėje?“, citavo kardinolas Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Gaudium et spes“ tekstą. Tokie pat klausimai tiriami ir jo komentuojamoje cistersų vienuolio knygoje.
Kultūrinis kontekstas, kuriame gyvename, pradėjo lėtą, bet nuolatinį gyvenimo ir mirties prasmės ardymą, jam būdinga didelė pastanga atskirti gyvenimą nuo mirties: mirčiai nėra vietos gyvenimo karalystėje, nesveika kalbėti apie mirtį su gyvaisiais, - sakė kardinolas Muller. Pasak jo, dabartinėje visuomenėje, kurioje gyvenimas važiuoja ant pelningo produktyvumo bėgių, buvo pradėtas procesas, skirtas sąžinių anestezavimui mirties slėpinio klausimu, siekiant jo sušvelninimo ar visiško užtemdymo. Mirties slėpinys iš „sesers“, kaip ją vadino šv. Pranciškus Asyžietis, tapo nelemtu tabu, kuris griaužia gyvenimą, priešu, nuo kurio reikia gintis. Kaip apibendrina t. Lepori, „gyvename prieštaravime panirusioje visuomenėje, kurioje bijome mirties nemylėdami gyvenimo“. Ši mirties baimė be gyvenimo meilės yra labai gili, pradeda lemti mūsų būdą jausti ir galvoti.
„Kodėl turiu eiti į mokyklą, dirbti, jei vėliau mirsiu“, knygoje cituojamas dvylikametės mergaitės klausimas mamai, aplankius mirštantį senelį. Tai modernaus žmogaus klausimas, suvokus, jog mirties viską nutrauks, viską užbaigs, viską padarys „nuliu“, viskas baigsis visišku gyvenimo ir meilės išnykimu.
„Mirties kaip lemties“ perspektyvoje visa gyvenimo nuostaba, draugystės, ryšiai, kentėjimai pradedami suvokti kaip apgaulingi, kaip sapnai, tolimi tikrovei. Reakcija į tai dažnai būna noras gauti „viską čia ir dabar“, užgniaužiant su mirties perspektyva susijusį praradimo jausmą ir siaubą.
Už tokios perspektyvos, toliau aptarinėjo kardinolas Muller, yra tam tikra žmogaus samprata. Moderniojoje epochoje įvyko poslinkis nuo vienos žmogaus sampratos prie kitos, lygiagrečiai su mokslo ir technikos pasiekimais. Asmuo iš „homo sapiens“, kuris stengiasi suvokti visatos slėpinius, tapo „homo faber“, kuris keičia žemę pagal savo poreikius ir nesustabdomą gerbūvio troškimą. Mokslo ir technikos pažanga tapo prielaida žmogui galvoti, kad jis pakankamas pats sau, kad jis lemia savo dabartį ir ateitį. Ir tokioje perspektyvoje mirtis tampa radikaliausiu žmogaus savęs pakankamumo paneigimu.
Bet būtent tai rodo, kad svarstymai apie mirtį tuo pat metu turi būti svarstymai apie gyvenimą. Kardinolas Muller citavo krikščionių autorius, kurie mirties neatskyrė nuo gyvenimo, bet patarė visada ją „turėti prieš akis“. Nes pažindami mirtį, pažįstame ir gyvenimą. Gyvename, kad mirtume, bet mirštame, kad gyventume amžinai. Per mirtį suprantame, kad mes nesame gyvenimo pagrindas patys sau, bet jis yra mūsų išorėje – mus viršijančioje būtyje. Tai transcendencijos, Dievo perspektyva. “Turintis dėl ko mirti, turi ir dėl ko gyventi“, - sakė kardinolas Muller, pažymėdamas, kad amžinojo gyvenimo perspektyva nenureikšminta istorijoje konkretaus žmogaus gyvenimo ir veiksmo, jam negrasina ir jo neparalyžiuoja, bet skatina gyventi - ne tiek ilgiau, kiek plačiau ir giliau. Dažnai klaidingas santykis su mirtimi lemia blogą gyvenimą ir priešingai. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Kardinolas G. Muller - AP
